Upe, vesk mane namo

Ji leidosi muzikos keliama į aukštybes, tolyn nuo palaidotų kaulų ir senų prisiminimų. Sulig kiekviena nata skleidėsi nauja galimybė. Nebuvo jokio iš anksto nulemto kelio.

Barbadosas, 1834-ieji. Skelbiama vergovės pabaiga, tačiau laimės šūksnius greitai užtemdo žinia, kad pagal įstatymą buvę vergai plantacijose turės atidirbti dar šešerius metus. Išsvajota laisvė tėra naujas tolesnės prievartos ir beteisiškumo vardas, todėl Rachelė supranta, kad vienintelė išeitis – bėgti. Ji ryžtasi rizikuoti ir pamėginti rasti penkis iš jos atimtus vaikus.

Ji nesustoja. Nuo saulėtekio iki saulėlydžio, per cukranendrių ir kavamedžių laukus, sraunius vandenis, tankius Britų Gvianos miškus, kaitros išdegintas Trinidado plynes. Michėjas, Merė Greisė, Mersė, Čerė Džeinė, Tomas Augustas – penki tarsi malda kartojami vardai, penki Rachelę persekiojantys veidai. Ji nebus laisva, kol jų neras. Rachelė nurims tik sužinojusi, kas jiems nutiko.

„Upe, vesk mane namo“ – istorija apie drąsą, pasiaukojimą ir tikrųjų namų paieškas. Tai veiksmo kupina kelionė į išsilaisvinimą.

Eleanor Shearer (Eleanora Širer) – Anglijoje gyvenanti iš karibų migrantų šeimos kilusi rašytoja, kurią tarptautiniu mastu išgarsino tikrais įvykiais paremtas romanas „Upe, vesk mane namo“. E. Shearer tyrinėjo vergovės palikimą Karibų jūros regione, kalbino vietinius salų gyventojus, gilinosi į savo šeimos istoriją, o išgirsti pasakojimai įkvėpė parašyti knygą. Anot autorės, šiandien Karibai primena rojų, laikui nepavaldžią vietą, į kurią žmonės bėga nuo greito gyvenimo tempo. Tačiau po gražiu paviršiumi glūdi skaudi, didinga, įsiklausyti verta istorija.

„Jautrus romanas, šlovinantis motinystę ir moterišką stiprybę.“ – The Observer

„Įtraukiantis, gyvas pasakojimas. E. Shearer su pagarba ir atidumu verčia labai sudėtingą, per mažai tyrinėtą istorijos puslapį.“ – The Guardian